Вершы беларускіх пісьменьнікаў / Versoj de belarusaj verkistoj

    Янка Купала / Janka Kupala

  1. А хто там iдзе? / А кто там идёт? / Sed kiu jen iras?;
  2. Максiм Багдановiч / Maksim Bahdanoviĉ

  3. Раманс («Зорка Венера ...» ) / Romanco («Stelo Venuso ... »);
  4. Раманс («Не знайсці мне спакою ...» ) / Romanco («Ne alportas kvieton la tago ... »);
  5. Трыялет / Trioleto;
  6. Беларуская народная песьня / Belarusa popolkanto

  7. Ручнiкi / Tukoj

 

Янка Купала / Janka Kupala

Верш Я. Купалы «А хто там iдзе» і пераклады на расейскую і Эспэранта ўзяты з кнігі:
«А хто там iдзе?: На мовах свету»
[Уклад. В. Рагойшы, Я. Раманоўскай Артыкул М. Танка Паслясл. i камент. В. Рагойшы Iл. М. Савiцкага].
- Мн.: Маст. лiт., 1983 - 159с., iл., 1 л. iл.

Асабісты дзякуй Аляксею Кузьняцову які даслаў мне гэтыя тэксты.
Apartan dankon al Ljosxa Kuznecov kiu havigis al mi la tekstojn.

  (перевёл Максим Горький) (tradukis Adamo Paŭlukavec, 1983)
А хто там iдзе, а хто там iдзе
У агромнiстай такой грамадзе?
	- Беларусы.
 
А што яны нясуць на худых плячах,
На руках ў крывi, на нагах у лапцях?
	- Сваю крыўду.
 
А куда ж нясуць гэту крыўду ўсю,
А куда ж нясуць напаказ сваю?
	- На свет цэлы.
 
А хто гэта iх, не адзiн мiльён,
Крыўду несць наўчыў, разбудзiў iх сон?
	- Бяда, гора.
 
А чаго ж, чаго захацелась iм,
Пагарджаным век, iм, сляпым, глухiм?
	Людзьмi звацца.
А кто там идет по болотам и лесам
Огромной такою толпой?
	- Белорусы.
 
А что они несут на худых плечах,
Что подняли они на худых руках?
	- Свою кривду.
 
А куда они несут эту кривду всю,
А кому они несут напоказ свою?
	- На свет божий.
 
А кто ж это их - не один милион -
Кривду несть научил, разбудил их сон?
	- Нужда, горе.
 
А чего ж теперь захотелось им,
Угнетенным века, им, слепым и глухим?
	- Людьми зваться.
Sed kiu jen iras, tie laŭ voj'
En granda amas', en granda malĝoj'?
	- Belorusoj.
 
Sed kion do portas, homo ĉe hom',
Kaj ĉiu malgrasa kvazaŭ fantom'?
	- Ofendiĝon.
 
Sed kien do portas komune ĝin,
Al kiu por plendi je la destin'?
	- Al tutmondo.
 
Sed kiu do ilin, ne nur milion',
Instigas batali en ĉi-kolon'?
	- Malfeliĉo.
 
Sed kia do estas ilia vol',
De tiu blinda, surda popol'?
	- Homoj esti.

 

Наступныя пераклады ўзяты з часопісу /
Sekvaj tradukoj estas prenitaj el la revuo
«CERBE kaj KORE»
№ 5(56) Majo 1999

Максiм Багдановiч / Maksim Bahdanoviĉ

(1891–1917)

РАМАНС

Quand luira cette êtoile, un jour,
la plus belle et la plus lointaine,
dites-lui qu’elle eut mon amour,
o derniers de la race humaine.

Sully-Prudhomme.*


* (france) Kiam ekbrilos tiu stelo,
la plej bela kaj la plej fora,
diru al ŝi, ke al ŝi apartenas mia amo,
ho, lastaj el la homa gento.

  (tradukis Valentin Melnikov) (tradukis Vladimir Danilov)

Зорка Венера ўзышла над зямлёю,
светлыя згадкi з сабой прывяла...
Помнiш, калi я спаткаўся з табою,
зорка Венера ўзышла.

З гэтай пары я пачаў углядацца
ў неба начное i зорку шукаў.
Цiхiм каханнем к табе разгарацца
з гэтай пары я пачаў.

Але расстацца нам час наступае
пэўна, ўжо доля такая у нас.
Моцна кахаў я цябе, дарагая,
але расстацца нам час.

Буду ў далёкім краю я нудзіцца,
ў сэрцы любоў затаіўшы сваю
кожную ночку на зорку дзівіцца
буду ў далёкім краю.

Глянь іншы раз на яе, – у расстанні
там з ёй зліём мы пагляды свае...
каб хоць на міг уваскрэсла каханне,
глянь іншы раз на яе...

Stelo Venus’ super tero aperis,
rememorigis pri fora tener’...
Kiam renkontis mi vin, same helis
stelo Venus’ super ter’.

De tiu temp’ kun fidel’ mi rigardas
noktan ĉielon, serĉante je l’ stel’.
Amo kvieta al vi flagre ardas
de tiu temp’ kun fidel’.

Tamen disigas nin sort’ kaj destino;
mi ne revidos vin, certe, ĝis mort’.
Firme mi amis vin, ho karulino,
tamen disigas nin sort’.

Sur malproksima teren’ mi sopiros,
amon kaŝinte en kor’ kun ĉagren’.
Ĉiuvespere la stelon admiros
sur malproksima teren’.

Vidu ĝin foje kun trista silento, –
niaj rigardoj kuniĝos en dist’...
Ke reviviĝu la am’ por momento,
vidu ĝin foje kun trist’...

Hele Venuso-steleto ascendis,
kaj rememoris mi tuj en kviet’:
kiam renkontis mi vin – lumon sendis
hele Venuso-stelet’.

Ĉiam de tiu momento kutime
serĉas mi nokte ĝin sur firmament’,
milde amante vin, flamas anime
ĉiam de tiu moment’.

Tamen disiĝas ni nun pro destino;
eble, forgesis pri ni la fortun’.
Amis fidele mi vin, karulino,
tamen disiĝas ni nun.

Triste mi en malproksimo suspiros,
kaŝos la amon mi en la anim’
kaj ĉiunokte la stelon admiros
triste mi en malproksim’.

Vidu ĝin foje kun ardo vespere –
tie kuniĝos ni per la rigard’...
Ke reviviĝu la am’ efemere,
Vidu ĝin foje kun ard’...

 

РАМАНС / ROMANCE

  (tradukis Valentin Melnikov)

Не знайсці мне спакою ні цёмнаю ноччу, ні днём,
бо любоў мяне мучыць і паліць пякельным агнём.
Але ведама: каб, апаліўшыся, боль заглушыць,
трэба толькі да раны халоднай зямлі прылажыць.
Пэўна, прыйдзецца мне пахавацца ў сырую зямлю,
каб уцішыць мучэнні і тую забыць, што люблю.

Ne alportas kvieton la tago, nek nokta obskur’,
ja per flamo infera bruligas min am’ en tortur’.
Sed konatas ja: por ke mildiĝu dolor’ en brulvund’,
vi almetu malvarmon, plej bone konvenas la grund’.
Do pacigu min, tero humida, enprenu vi min
por estingi suferojn kaj revojn pri la amatin’.

 

ТРЫЯЛЕТ / TRIOLETO

  (tradukis Valentin Melnikov)

Калісь глядзеў на сонца я,
мне сонца асляпіла вочы.
Ды што мне цемень вечнай ночы –
Калісь глядзеў на сонца я!
Няхай усе з мяне рагочуць,
адповедзь вось для іх мая:
Калісь глядзеў на сонца я,
мне сонца асляпіла вочы.

Rigardis foje mi al sun’,
nun la okuloj ne plu vidas.
Sed mi l’ eternan nokton spitas –
Rigardis foje mi al sun’!
Kaj, kvankam ĉiuj min priridas,
mi la respondon donas nun:
Rigardis foje mi al sun’,
nun la okuloj ne plu vidas.

 

РУЧНIКI / TUKOJ

Belarusa popolkanto (vortoj de Vera Verba)

  (tradukis Valentin Melnikov)

У суботу Янка ехаў ля ракi,
Пад вярбой Алёна мыла ручнiкi.
"Пакажы, Алёна, броды земляку,
дзе тут пераехаць на канi раку?"
"Адчапiся, хлопец, едзь абы-куды,
не муцi мне толькi чыстае вады!"
У маркоце Янка галавой панiк,
упусцiла дзеўка беленькi ручнiк.
"Янка, мой саколiк, памажы хутчэй!
Бо плыве, знiкае ручнiчок з вачэй!"
"Любая Алёна, я ж вады баюсь!
Пацалуй спачатку — што як утаплюсь!"
Супынiўся гнеды пад вярбой густой.
Цалавала Янку Лена над ракой.
Стала цiха-цiха на усёй зямлi,
па рацэ далёка ручнiкi плылi...

Al rivero Janko rajdis en sabat’.
Vidis li Aljonan ĉe tolaĵlavad’.
"Diru do, Aljona, helpu en afer’,
kie eblas vadi rajde en river’?"
"Ne malhelpu, — ŝi nur diris kun koler’.
"Vi ne malpurigu akvon en river’!"
Janko sian kapon klinis pro ĉagren’,
ve, subite falis tuk’ el manoj, jen!
"Janko, ho karulo, helpu do al mi!
Mi ellasis tukon, jen-jen naĝas ĝi!"
"Mi en akvo dronos, mia karulin’!
Antaŭ mia morto do ekkisu min!"
La ĉevalo staras sub salik’ ĉe l’ bord’,
kaj la knabon kisas la knabin’ kun fort’.
Regas nun silento, batas nur la kor’,
Naĝas en rivero blankaj tukoj for...

 


Zmitro Lapcido (Źmicier Łapcionak)
ZmiLa@tut.by